Girgžda

Visą gyvenimą ėjau vienu taku,

Kurį tėvai pramynė,

Tikėjau jų žodžiu,

Kad ir pats Dievas skyrė:

Garbingai įmintas pėdas

Pabarstau smėliu, žvyru,

Kad piktžolių būtų mažiau,

Akmens – tik trupiniai

Dar prieš akis išnyra

Ir pasakoja, ką išgirdo

Ant viešo kelio,

Kuriame pėdų daugiau:

Ir moterų, ir vyrų...

Basų mažai, –

Nepratę padai ir prie kaitros, –

Akiduobėse – smėlis...

Kada prieš vėją

Dar savo keliu einu,

Jaučiu ir burnoje

Kažkokį gurgždesį...

Gal smėlio,

Skaldos, žvirgždo?

O gal ir žodžių ant akmens,

Kurie vis girgžda...