Lankau
kapus,
Tėvų
ir artimųjų,
Ne
vien tik pareiga
Tenai
ir nuveda;
Šįkart
rudens tyla kitokia,
O iš
aukštybių laikas
Tarsi
žiūri,
Puokštė
gėlių prie antkapio
Ir
žvakės mirksi,
Nors
akių neturi...
O
mano jau ir ašaros išdžiuvo,
Tiek
daug tame laike
Upelių
sruvo,
Vos
vieną perbrendi,
Jau
kitame akmuo užkliūva...
Oi,
slidus lauko akmenėlis,
Nuplautas
ašara,
Ant
sūraus samana neauga,
Smėlyje
ilgokai užsibūva...
Tiek
laiko prašvilpė lyg vėjas
Ir
vis dar nežinau,
Iš
kur jos dažnai srūva.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą