Lankau artimuosius

Lankau medžius, –

Jie – mano broliai,

Liečiu lapus,

Jų rezginiai – tai siūlai,

Iš kurių žinau,

Iš kur atiteka ir sugula

Tie žemės klodai,

Matuoju ir matau

Net savo delnus,

Nes linijos panašios,

Veda į rytojų...

Dvi pėdos – šaknys,

O po jomis pakyla vasarojus;

Vienas tik grūdas dygsta,

Sušildytas tik vienos saulės

Ir dangaus malonės.

Ant ajerų iškepta duona

Kvepia ežeru,

Tarpupirščiais nuteka lašas

Į dirvožemį...

Atsigeriu, suvalgau, kas man duota,

Prisiimu kaltes,

Jei trupinys nubyra

Po stalu – į žemę juodą...