Nublanko
rašalas dangaus
Ir
saulės spindulys nudilo,
Sustingo
ir vanduo,
Šaltukas
jau ledais pavaišina
Ir
nosį trina...
Ką
parašysiu rytą,
Kai
nerimas nemiega,
Yra
juk laukiančių žiemos
Ir
pirmo balto sniego.
Atrodo,
paskutinė lašą išdažiau
Ir
sielos rašalinė ištuštėjo,
Semiu
rudeninius lapus,
Atokaitoje
dienos šviesoje subėriau,
Kol
žemė neišbarstė
Visos
šilumos,
Kurią
per vasarą sugėrė.
Pušynai
tolyje žali, net mėlyni;
Žibučių
lapai peržiemoja
Giliausiai
po sniegu,
Ant
jų rašysiu ir prisiminimus,
Kaip
ryškūs jų žiedai
Pavasarį
prikėlė...
Kalbėsimės
laiškais,
Rudens
akimirkos – be rašalo,
Panašūs
tik į Vėlines.
Rašau,
lai guli lapai po sniegu,
Tu
neskaitysi vakarais,
Taip
šalta prisikėlus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą