Viskas ir niekas

Mes – dar labai jauni,

Pasaulis – daug senesnis

Už visus, –

Vis einame į priekį,

Nuo savo laiko dar neatsiliekame ...

Net medžiai visada jauni,

Nes nukerta senuosius,

Jie sudega ant aukuro

Kaitrioj ugny

Ir pelenus vėjas nupusto,

Kas belieka...

Pasaulis – labai didelis,

O mes – maži maži, –

Kaip smilgos pievoje,

Nubąla rudenį,

Tik sėklos užsilieka,

Išdygsta žemuogė dirvone,

Paskelbia vasarą širdy,

Suvalgai ir nelieka...

Dainuoja siela, kylanti

Į baltą debesį:

Pasaulis senas – tu jame esi

Viskas ir niekas...