Mes –
dar labai jauni,
Pasaulis
– daug senesnis
Už
visus, –
Vis
einame į priekį,
Nuo
savo laiko dar neatsiliekame ...
Net
medžiai visada jauni,
Nes
nukerta senuosius,
Jie
sudega ant aukuro
Kaitrioj
ugny
Ir
pelenus vėjas nupusto,
Kas
belieka...
Pasaulis
– labai didelis,
O mes
– maži maži, –
Kaip
smilgos pievoje,
Nubąla
rudenį,
Tik
sėklos užsilieka,
Išdygsta
žemuogė dirvone,
Paskelbia
vasarą širdy,
Suvalgai
ir nelieka...
Dainuoja
siela, kylanti
Į
baltą debesį:
Pasaulis
senas – tu jame esi
Viskas
ir niekas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą