Istorijos
keliai,
Vingiuojantys
per laiką,
Su
kalavijais rankose
Dėl
paprastų idėjų,
Tuo
metu teisių,
Prie
jų raudona vėliava
Su
baltu kryžiumi pritinka,
Kad
keltų sužeistą
Net
iš mirties nagų...
Gyvybę
saugoja net paukštis
Permirkusioje
žemėje – krauju,
Pakyla
jis į aukštį,
Kur
tiek pavojų ir audrų...
Nutyla
karo šūkiai
Ir
susimąsto metraštininkas, –
Kas
paliko, kas pakilo,
Tarsi
sfinksas,
Iš
po griuvėsių, pelenų...
Našlaičiai
prie mažų kryželių glaudžiasi,
Seneliai
– prie savo vaikų...
Kiek
žemėje nelaimių ir kapų!
Atsiklaupiau
ir sukalbėjau maldą,
Be
ašarų, nes jų nebeturiu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą