Medžių rūbai

Lapai krito nuo pat ryto, –

Vėjui vartai atidaryti,

Siaučia per visus kiemus,

Surenka netgi žalius.

Ant eglutės pakabina,

Naujus metus kiemas primena,

Užburia ir nykštukus,

Kad pašoktų ant šakų,

Pasiuva jiems kepures,

Tarsi ūmėdes rausvas,

Ir išleidžia į darželį,

Kur vaikai skaičiuoti gali

Iki šimto vieno, kito,

Kol pasak, kiek nukrito,

O plika vėjo ranka

Papuošia eglės šakas, –

Ji žaliuoja ir nebijo,

Rudenėlio ir ankstyvo.

Visi miškai pasipuošę

Vienu balsu dabar ošia:

– Kol žiema šalta ateis,

Mūsų rūbais vėjas žais

Su visais linksmais vaikais...