Atvaizdas

Nuo seno buvo šventa –

Garbė, orumas, pareiga

Ir savas veidas,

Kurį atspindi veidrodis,

Upelis, ežero banga;

Dažnai jis mainosi,

Bet kito neturiu kol kas.

Kada tyli diena,

Matau jį ir be raukšlių

Net kaktoje...

Vėjas suvirpina ir tįsta

Per veidą šypsena,

Kurioje pasiklysta

Išaušusios dienos šviesa.

Kai iš dangaus atklysta

Parbloškianti audra,

Tada širdyje nerimas,

Išbrėžia veidą šukės,

Esu sena, raukšlėta,

Verkianti mama...