Ne
dailininkas sieloje,
Kuris
spalvų neturi,
Bespalvio
ir nėra;
Vanduo
– chameleonas:
Pasiima
ir dangų,
Visą
jo gražumą,
Net
žvaigždes į save.
Priklaupusi
rytą semiu,
Saulė
raudona žiūri paslapčia, –
Giliau
– tik smėlis,
Koks
švelnus gelsvumas,
Bet
paslėptas po žolėmis
Ir
dumblas viršuje...
Sumirga
sūkurys,
Tolyn
ratilai bėga,
Kai
maudausi ir plaukiu žuvele,
Vis
paskui saulę bėgu,
Jaučiuosi jos take,
O
rūkas kyla pilkas
Ir
geriasi į kraują,
Gilyn
– vis į mane,
Paskui
apleidžia jėgos,
Iriuosi
į žalią pakrantę,
Kad
neišnykčiau bangoje...
Oi,
kokia gi džiaugsmo,
Kokia
liūdesio spalva?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą