Lineliai
žydi – jie aukščiau,
Kitas
gėles pranokę,
Įvairios
spalvos pinasi,
Gležni
žiedai iki rudens
Pasėja
savo vaikelius,
Išdygsta
vis kitokie...
Ruduo,
lyja lietus
Ir
prausia lino žiedą,
Jis
primena ir darželius,
Motulės
balsą dar iš praeities,
Kai
jo klausausi,
Tyra
ašara nurieda...
Oi,
lineliai, čia – ne tie,
Kur
sėjo į dirvoną,
Kurie
pražydo mėlynai,
Drobę
išaudė sesė ploną...
Ant
staltiesės baltos
Išsiuvinėjo ir našlaitę,
Kad
būtų atmintis ilgai
Nuo
sesių broliams,
Senai
motinėlei,
Tėvui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą