Pasižiūrėk į veidrodį

Senas žilvitis braškantis esu,

Bet nežiūriu į veidrodį,

Į ką aš panašus,

Ne į galiūną ąžuolą,

Tebūna jis pagarbintas...

O sveikinu visus,

Nesibijau, kad nebėra dantų,

Atrodo, naujas tarpdantis,

Platesnis už jaunų,

Kurie vis žvilgčioja į vandenį...

Išsipešė aukščiau ir samana žila,

Nudilo antakiai,

Nes vėjas gainioja ir po šakas,

Nusvirusias į ežerą.

Prie kojų lyg akmuo,

Kurį pririšo laikas,

O aš juokiuosi net iki ausų:

Oi, vėjau, pamiršai viršūnėje

Dar savo laikrodį,

Jis tiksi širdyje

Ir po kiekvieno gūsio,

Rudens šalčio...

Kiek liko man gyventi?