Užuojauta Romualdo Granausko artimiesiems

Kiekvienas Lietuvos žmogus

Prisimena medžius,

Senovės mišką,

Iš kur atėjo dainos –

Nuo aukurų po ąžuolais;

Šventa ugnis sudegino

Tik žemiškąjį kūną,

Bet liko sielos balsas,

Skambantis jau amžinai.

Ne vieno didvyrio vardais

Buvo ir pilkapiai pavadinami,

Todėl išliko tautos pamatai,

Nauja karta kitus supylė,

Prie namų auga ir klevai,

Jų lapai dideli,

Ant jų parašomos ir knygos

Apie gyvenimą, kaip įvykį,

O viršuje – kūrėjo vardas, pavardė...

Užverčiame tik vieną lapą:

Tiek jo istorijos

Ir trumpas užrašas

A + A

Prie amžinos duobės.