2014 m. spalio 21 d., antradienis

Dangus ir sakalai



Aukštai – toks mėlynas dangus,
Tik debesys praplaukia
Ir mainosi figūros:
Undinė maudosi,
Čia pat lėktuvų dryžiai,
Tokie panašūs
Į boluojančius kryžius...
Užplaukia juodas debesys,
Nematoma ranka taurę išpylė,
Apsvaigusia galva žiūriu, –
Lyg pro lietaus lašus
Raibas erelis iriasi...
Kieno stiprūs sparnai,
Sugrįžta į gimtinę
Ir kalbina savo vaikus,
Senolius, gimines:
– Kiek daug dangaus,
Kokia graži Tėvynė.
Ruduo...
Numetė plunksnas sakalai,
Bet liko širdyje galybė,
Šalna išmargino laukus,
Miškai atidavė lapus,
Savo grožybę...
Dangus – toks mėlynas,
Koks buvo, toks ir liko.







Komentarų nėra: