Ir saulė verkia

Saulutė visada šilta,

Ji dėl savęs neverkia,

Bet ji aukštai aukštai,

Ir mato iš dangaus

Kitų nelaimes ir skriaudas

Ir kartais lietumi pravirksta.

Užgydo ašara sūri

Net ir gilias žaizdas,

Vaivorykšte aptvarsto,

Todėl ir laukiu vasaros,-

Dabar taip šalta...

Nereikia gimtinės kitos,

Čia saulė iš linų išplaukia

Ir verpia siūlą sutemos,

Taip susiuva ir gėlą,-

Naktį šalta.

Dar verkia saulė

Dėl kaitros...

Sausra džiovina lūpas

Ir negaliu šaukti:

-Gimtine, beržą išvaduok,-

Jis baltas ir dabar jam šalta.