Gražiausias visada
Dar nepražydęs žiedas,
Jis tik nematomas visiems,
Bet savo žemei žydi,
Dėkoja už gyvybę,-
Kaip ir visi vaikai,-
Vis savo mamai,
Jos mylinčių akių
Švelniausiai šviesai,
Kurią pamato
Ir pražydęs atpažįsta
Iš tūkstančio žvaigždžių.
Tada išsirenka gyvybės kelią,
Atrodo, lygų, tiesų...
Ir eitų įsikibęs
Tik į jos rankas,
Taip mylinčias, jautrias,-
Vienintelio žmogaus.
Oi, vėtra nubloškė
Į gan tamsų pavėsį...
Kas jus dabar abu
Paguos, užjaus?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą