Šienapjūtė

Niekas nekėlė

Dalgio nuo lubų,

Kol pienės nenuvytusios

Ir smilgos neišbarstė

Savo sėklų prie šaknų,

Kad senosios galėtų

Sau ramiai išnykti,

Jaunos dygtų.

Niekas nelaukė liūčių,

Smilkė savo trobas

Ir Agotos duoną laužė,

Savo prakaitu suvilgė,

Išpustė nauja pustykle

Visai prie ašmenių,

Tada ir pradalgę suguldė,

O atolas lieka.

Oi, broliai, seka

Pėdomis tėvų,

Kur ir usnis šlaite,

Prie akmenų sau įsitaisiusi,

Būtų rami, laiminga.

Atšimpa žodis ir tylu,

Kai ašmenių nelieka...

Kas neplakė to dalgio?