Niekada netroškau
Vyno prisigerti,
Nuolat vis noriu
Gerti ryto rasą
Nuo odos - tik savos.
Kas lijo, jau nulijo
Ir brendu per balą,
Pašildytą saulutės,
Vakarėjančios tylos
Ir sutemos.
Oi, gera...Gera...Gera,
Kai krinta rasos
Nuo žilos galvos.
Visada trūko oro,
Troškau, žiopčiojau.
Gal aš – žuvis,
Miško klajūnė?
Į glėbį beržui puoliau,
Negi atstums
Ar ne sava laikys?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą