Dangaus užuolaidos -
Dienos ir nakčiai -
Vis tos pačios,-
Kaip mano motinos,
Senų senovinės,
Dar iš senų komodų,
Jau kinvarpų suėstos,
Net ąžuolinių stalčių...
O gal ir liepos
Kartą pasitaikė,-
Tėvelis vežė ir sumaišė.
Bet ant tokių lentų
Vis lieka rievės
Kaip ant delno...
Atversi, paskaitysi
Lyg nuo veidrodžio.
Dangaus užuolaidas
Vėjas praskleidžia
Ir saulė šypteli,
Bet susigėsta, nusileidžia.
Jis toks valiūkiškas -
Nubraukia garbanas
Nuo skaistaus veido
Ir pabučiuoja į lūpas,-
Dangus jam leido...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą