Tėveli, aš apžvelgiau kelius,
Kuriais tu vaikščiojai
Ir skubinai bėrioką,
Kada ir vienos vietos
Vis į kitą važiavai,
Kiek tos mantos
Sutilpdavo į roges,
O dar keli vaikai.
Kiek tų juodų
Su piktžolėmis -
Varpučiu arimų,
Kokia gaji sena usnis
Ir varnalėšų šaknys,
Jų sėklos nuskridusios
Net į kitus laukus...
Kiek tau reikėjo
Duonos juodos riekių,
Kad išmaitintum mus
Ir giminių vaikus?
Tavęs seniai jau nebėra,
Bet piktžolės išplitusios
Apėjo jau visus laukus...
Tėveli, atsibusk.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą