Miške išgriuvę medžiai,-
Visai seni ir jaunesni,-
Ėjau, liečiau ir kėliau,
Užkliūdama į kelmus
Kartais ir klupau,
Bet sau lazdos nesuradau.
Kas griuvo, jau supuvo,
Tik samana apžėlusių mačiau,
Tiek daug ir net kelmų atžėlė,
Net kerpės gražios,
Jaunų stiebų ir lapai šviesūs,
O kelmas gyvas ir toliau.
Miške ir bitės drevėse
Nuo seno spiečiasi
Ir oro čia gaivaus kvėpiau,
Pražydo net papartis...
Kuo dabar gali nepatikėti?
Jaunystės svajones sugrąžinau.
Mielasis, eik su manimi į mišką,
Gal rasime ir ko daugiau?..
Viena tik sušlapau...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą