Maža mačiau debesyse
Baltą ėriuką ar ožkytę,-
Aš juos ganiau,
Vis glosčiau ir maniau,
Kad debesys ir paskirti
Visus neskriausdami ganyti...
O gal apsirikau?
Kada paaugau,
Teko vanagą matyti,
Kaip nešėsi paukštelį
Tarp aštrių nagų.
O debesys ir šiandien švyti
Vienodu gražumu,
Tarsi kalnai ten griūva,
Saulėje nušvitę...
Daugiau dabar matau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą