Daug samanų ant medžių,-
Kaip duonos pluta
Sueižėja ir trupa,
Net peilis neima -
Tokia standi, kvapni,
Prilimpanti prie lūpų...
Visur-ir miško vidury,
Ir pakrašty vis glostau
Medžius - senus senus,
Kurių net ir vidus sukriošęs.
Taip tampa medis atsparus,
Kai samana jį globia,
Pažiūri į save, kitus
Ir ilgai ošia, ošia...
Meilei pasiruošęs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą