Tyli giria ir atoki,
Kur žvėrys taikūs,
Plėšriųjų Lietuvos miškai
Seniai nemato, juos išbaidė.
Kai pilnatis apšviečia,
Vilkas gūdžiai staugia,
Kad jo lauže vaikai,
Išbudinti šviesos, nemiega,
Kažko laukia...
Ir taip tylu tylu,
Kad girdisi toli
Varovų žingsniai.
Prie medžių prisiglaudęs
Ten su šautuvu žmogus,
Tik savo akį saugo...
Iškart dar nenušaus,
Tiktai kulka sužeis.
Ar tu kada jautei,
Kaip gelia, skauda?
Prie draugo tyliai
Tada vilkė prisiglaus,
O tas laižys jos žaizdą;
Kraujo puta ant žemės krinta
Dribsniais dideliais
Ir giminės šaka tuo pasibaigia...
Todėl staugia vilkai,-
Vienišiui dienos baigiasi.
Tušti palieka mūsų sodžiai
Ir žali žali miškai -
Nuo ko tada juos saugosi?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą