Aš atradau, gyvenime, tave,
Manęs tu nepalik,-
Tu man – minties sekundė,-
Tarsi matau
Visus pažįstamus išsyk,
Prie lauko durų
Prisiglaudusius.
O mano namas didelis -
Gali įeiti, aš irgi įeisiu.
Pasaulis pilnas skurdo,
Nepatvarus, bet ir gražus,-
Iš jo ir pasiimkime,
Kiek man ir tau ko reikia.
Ir tiek, kiek paneši,-
Daugiau abiems nereikia...
Šaukštą medaus
Iš mūsų liepos,
Dar vieną duonos riekę;
Užtepsiu mėlyno dangaus
Ant tavo lūpų,
Raudonai įsirpusių.
Po kojomis - žemės užtiesalas
Ir taip nors kartą pailsėsime,
Nuo sumaišties pabėgę.
Mylėk ir prisiliesk
Prie amžinos minties,-
Ji niekada ir neišblėsta...
Gyvename visi tik dėl visų,
Nes meilė - galingesnė
Ir už mirtį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą