Daug metų patirties,
Bet nesuvokiu, kada tylėti,
Tokia gal mano prigimtis,-
Vis akmenų primėtau,
Po to juos vėl renku...
Gerai, kad kelias ir duobėtas,-
Užlyginu ir pabarstau smėliu,
Tokia asla vaikystės buvo,
O rytais taip gelsvai švietė,
Kad ir dabar regiu.
Galbūt esu tik mažas paukštis,
Kuris dar moka atsiliepti,
Kai šaukiamas gražiu žodžiu
Ir paimu kiekvieną vikšrą,
Netgi lipnų slieką
Ir prie savęs glaudžiu,
Bet mano lizdas dar švarus,-
Išmokau nepridergti
Iš savo gerų tėvų...
Savo Tėvynę taip myliu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą