Mačiau medžius,
Kurie nuvirtę rauda,
Žieves jau atluptas
Ir nupūstas toliau;
Stuobrys palieka baltas
Ir šviečia properša
Net naktimis -
To prado vis bijau.
Lūpas jau nebe ranką
Šiandieną prispaudžiau,
Pūčiau ir šilumą
Nuo pat širdies,
Bet neužgyja per tiek metų,
Vis naujai galandamas,
Ir tirpsta medis
Be savo žievės.
Iš kur teisieji atsiranda,
Kitus vis žemina
Lig pat mirties?
Mūsų miškai -
Ne Sibiro didingos taigos,
Kur atgulė ir Lietuvos dalis.
Kada jų vietoje
Nauji jau taikoje vešės?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą