Žemė sava ir artima,
Ji ranką savo atiduoda -
Ant delno auga duona,
Miškai ir mažos uogos.
Gėlių pieva pilna -
Toks baltas baltas
Ramunėlės žiedas;
Jos klausia mylintys
Ir bijosi, kad nebeliks
Vienintelio, kaip meilė,
Tyro žiedlapio...
Išaugs nauji daigai
Po saulės spinduliu,
Abi rankas suglausime
Ir gersime iš abiejų
Saldžiausią, gydantį visus,
Bijūno kvapnų aromatą,
Žemės aidą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą