Albinui ant prieverpstės
Darbštaus žmogaus rankos,
Vis randais nusėtos -
Tai nuo aštraus plūgo,
Tai nuo akmens šalto,
Mokančio skeveldrą
Su juo pakalbėti.
Gal kai kam ir peilis,
Ir aštrus skaptukas -
Iš medžio ateina
Raštais penkiabriauniais
Ir širdį prismeigia.
Negali užmigti,
Kol mintis nemiega,
Kol užgimsta gaidos
Kaip siūlas sermėgos.
Verpdavo taip sesės
Ir motulė audė,
Prieverpstėje lino
Gelsvos kasos gaudė...
Darbštaus žmogaus rankos
Niekada nesnaudžia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą