Toks noras nuo mažens -
Nuolat svajonėse,
Gal taip buvo įpratę
Mūsų protėviai, tėvai;
Juk visada žmogus
Savo minčių kelionėje
Netgi ir savo sodžiuje
Kas dieną vis kiti vaizdai.
Nedaug žemynų,-
Tiek, kiek pirštų,
Bet juos pasiekti,
Visus aplankyti -
Nemažai...
Oi, vėl Italija,
Jos karštos dienos
Ir tirštas rūkas,
Greit saulė nusileidžianti
Į jūros dugną
Ir vėl skaistūs rytai.
Toks mėlynas dangus,-
Kaip tyras purpuras,-
Tik tokį jį matau.
Toliau - kalnai, kalnai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą