Dabar aš – paukštis,
Žalvarnis miškų,
Tu negali manęs
Prisijaukinti, prirakinti.
Narvelio neturi,
Kur išsitektų tiek minčių -
Nuo mažo lopšio,
Samanomis apipinto...
Tu gaudai akimis,
O aš lekiu, skrendu...
O gal tik skrenda mintys?
Vis pataisai lizde pūkus,
Kad gera būtų
Naktimis užmigti...
Oi, liktų tik sapnai,
Juose ir tu, bet ir kiti,
Kuriuos mačiau miške,
Kada bandžiau pakilti...
Ten savo melsvai žalsvą
Plunksną palikau,-
Pušynas mane džiugino
Ir kartais virkdė...
Mylėtume ilgiau,
Jei kartais išsiskirtume.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą