Mylėk

Man ramunėlės,

Tik lauko ramunės

Papuošė plaukus

Baltu vainiku.

Aš bėgu per gyvenimą,

O tu tik žiūri;

Tu – mėnuo mano

Iš paskos seki...

Ramunės vidury

Saulutė įsikūrusi

Ir skabo jos lapus,

Po vieną šnekina

Ir laimę buria,

O aš tikiu ir netikiu,

Bet surenku, išdžiovinu

Ir lieka atminty.

Žiedeliai vis į dangų žiūri,

Jie tiki tavimi,-

Tik nakčiai užsimerkia

Baltoji ramunė.

Mėnuli, tu prakalbini

Tik vienu, dar likusiu lapu,

Mylėk.