Nepamačiau,
Kaip man galva pražilo:
Turbūt kasmet, kasdien
Po vieną plauką
Nuo kaktos raukšlės
Ir taip vaikams prilipo;
Žiūriu į jus , vaikai,
Stebiuosi net dažnai,
Kaip vis tas laikas bėga...
Nejaugi žyla tavo smilkiniai?
Tavo vaikai maži
Ir jiems gyvenimas
Dar šiandien - prieš akis...
Oi, kaip giminės grandinė
Gražiai tęsiasi į priekį,-
Tau – keturiasdešimt,
O sūneliams dešimt,
Dar kitam tiktai treji.
Dėkoju Tau, sūnau,
Kad taip gražiai juos augini.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą