Ne visi rankšluosčiai
Rankas nušluosto...
Oi, ne visi akis!
Taip pravirkau
Suradusi močiutės austą,
Byrėjo ašaros lyg burtuose
Jau užslėptose nytyse...
Ir kaip galėjo ji suverpti,
Koks plonas siūlas
Jai virpėjo pro pirštus?
Našle palikusi ji audė
Savo tylius vargus.
Aš nemačiau gyvos,
Kada ji mano mamą
Ir kitus vaikus maitino,
Nuolat slaugė
Ir audė rietimus -
Ne tiktai svetimiems,
Bet dukterims sukrovė kraitį,
Kurį aš ir dabar turiu.
Daugiau negu po šimto metų
Jos gerumo ir kantrybės aidas
Dar sukasi vis rateliu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą