Ateina valanda,
Kai krinta kometa,
Jos žiežirbos atskyla,
Tada ir lenkia į save
Kitų žvaigždžių masyvą.
Taip lenktyniauja danguje,
O žmonės žiūri,
Pavyzdį sau ima,
Kad tik neatsiliktų
Ir nesuskiltų dieviška dvasia,
Subėganti į vientisą trejybę.
Kas lieka žmogui?
Gal tik protas,
Meilė ir akių šviesa,
Į kurią krinta žiežirba,
Net iš dangaus atskilusi.
Tai laimė, jei turi minčių,
Už savo polėkį
Esi ir atsakingas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą