Jaunas sodas

Dangus pamėlęs ,-

Kaip akiduobės be miego,

Aguonos susiraukusios,-

Tarsi mergaitė įžeista,

Pro margą lapų gruodą

Žvelgia saulutė

Į savąjį sodą,-

Lyg moters laimė nuskriausta...

Kam tas pavasario žavumas,

Kam vėjo pojūtis greta,

Jei buvo, rodos, ir nebuvo

Žiedų tyro baltumo;

Dabar tik auga vaisiai -

O jie labai maži

Ir skinti nevalia...

Todėl ir žodis

Nejučia išsprūdo:

-Oi, dieve, kam tas

Dangaus aukštis,

Jei kristi daug lengviau

Į juodą žemę,

Nei augti taip ilgai,
Iki vėlyvojo rudens?