Mylėjo sodo obelis,
Labai mylėjo vėją,
O tas ir atskubėjo,
Pabučiavo į akis...
Jo lūpose žiedai žydėjo -
Tokie raudoni, skaistūs,-
Lyg laukinės obelies...
Žiedelis atsisuko,
O vėjas jau skubėjo
Tolyn, dar prie kitos,
Ta irgi jam šnabždėjo:
-Tik nepalik, mylėk...
Nusiprausė rasa
Baltoji ieva – ji nuotaka,
Gražesnės nenorėk,
O vėjas tik paglamonėjo
Ir liko žali lapai -
Net be vaisiaus,-
Vėjui tai tas pats...
Dar liepa sužydės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą