Kiekvieną dieną
Sėdamės prie stalo
Palaistę ant palangės gėlę,
Nubraukę ir išlyginę
Motulės staltiesės kraštus
Ir ant tėvo pakojo,
Išskobto iš kiečiausio medžio,
Pastatome batus ir kuntaplius...
Visi mes grįžtam iš senovės,
Pakeičiame tik apdarus,-
Kas buvo jau susidėvėję,
Kantriai siuvame,
Nuvalome langų stiklus...
Pavasaris- ne už kalnų.
Ir byra grūdas į aruodą,
Ir mala girnos šimtmečius
Ir šiuos metus;
Tada tik būname ir gražūs,
Ir kitiems geri, nuolaidūs,
Kai permala tos girnos
Mus pačius.
Mano mažos dovanos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą