Ką
nukerta, tas nepakyla,
Palieka
kelmas, auga iš ūglių,
Tas
pats ir medis, širdimi įskilusia,
Jei
iš dangaus šiandien
Perkūnija
stipri…
Nulaužiu
šaką eidama per girią,
Suskausta
vis po širdimi,
Gal
jis – mano berželis,
Liūdi
tyliai,
Šį
kartą jo kieme buvau neatsargi…
Kai
pats medis nugriūva,
Palengva
trūniją,
Po
juo dygsta žolė trąši,
Atbėga
sporos grybų,
Susirenka,
kas alkani…
Kai
randu kelmą,
Visada
prisėdu,
Semiuosi
gėrio, išminties,
Kad
nepakelčiau kirvio prieš bejėgį,
Sukalbu
maldą
Ir po
jo mirties.
1 komentaras:
Širdį skauda kai einu savo gimto miško keleliu... vien kelmai... vien kirtimai...
Rašyti komentarą