Kokia
didybė marių,
Mėlynųjų
ežerų,
Net
žmogaus darbo tvenkinių,
Kai
grįžta baltos gulbės,
Susuka
lizdus iš sausų nendrių,
Pripeša
pūkų,
Savo
kūnu apgaubia kiaušinius
Ir
šildo ne prasčiau,
Nei
dangaus saulė…
Gulbės
– tylenės,
Bet
jas girdime,
Kai
kalba apie meilę,
Ištikimai
vaikams tarnauja,
Suskrenda
pavasariais,
Atsiveda
kelias kartas,
Tarsi
į amžiną pasaulį,
Širdis
užkariauja…
Gulbės
plunksna
Rašomi
sonetai,
Eilėse
verkia poetai,
Į
jas žiūrint gimsta meilė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą