Orų kaita

Labiausiai vargina ne apibrėžtumas

Ir nuotaikų kaita,

Ateina ir išeina

Auksinė vasara,

Žalius lapus paglemžia sau šalna –

Ruduo...

Kada pražysta sodai,

Žiedus kapoja vėjas ir kruša,

Jautiesi lyg išduotas,

Nebe tas…

Kai nusistovi oras – kita ir nuotaika,

Trauki senus batelius,

Iš spintos – lengvas sukneles,

Jos plaikstosi – jauniau atrodai,

Skrendi su pienės pūkeliu,

Išdygti atitokęs,

Jautiesi kitame pasaulyje

Ir supranti, –

Kiek daug turi jėgų…

Su tavimi, pavasari vilioklis,

Ir aš – tokia.