Žemės paveiksle

Kiek meilės dailininkas,

Kurdamas paveikslą

Į potėpius sumaišęs

Sudeda į vieną paveikslėlį,

Kurį parduoda ir aukcione,

Pasikabina kitas parsinešęs

Ir ilgam pamiršta –

Dar ne Vėlinės...

Kas ten nupiešta, nepasidomi,

Kokie jausmai pagavo,

Kokia rauda nuspalvino,

Kaip rudens lapą klevo…

Po juo boružė slėpėsi

Nuo audros perkūnijų ir vėtrų,

Drugelis ar tik jo kokonas,

Dar neskridęs pavėjui

Ir nė prieš vėją…

Nukrito permirkęs lašelis

Nuo suvilgyto teptuko,

Kitas spalvas uždengianti juoda

Pro langą įsisuko.