Ar vietoje vis stovime

Kodėl mums vietos –

Per mažai ir per mažai,

Nors neapgyvendinti kalnai,

Kalneliai dirvonuoja,

Prie upių slėniuose

Žaliuoja tuščios pievos…

Kodėl mums laimės –

Per mažai ir per mažai, –

Turime saulę ir žvaigždes,

Audras ir vėją,

Ramybę širdyje ir galvoje,

Kai mylime ir atiduodame save

Dangaus teisėjui…

Kodėl nesidaliname jausmais,

Kurie, patiems atrodo,

Liejasi net per kraštus,

Stokojame ir gero žodžio,

Šaukiami neatsiliepiame rytojui...

Ar taip gyveno ir tėvai,

Ar taip mokykloje išmokė,

Paklauskime medžių storų,

Akmenų pilkų,

Kurie prikelti ant kapų – gyvi,

Raidėm, skaičiais kalba

Ar pakelėmis tyliai

Į mus spokso?