Pavasario
darbai
Paukščiai
sugrįžta į savo lizdus – po vieną ar abu drauge...Kai vieno
nebėra, renkasi vėl porą – gyvenimas tęsiasi. Nebėra lizdo,
krauna ar suka kitą – tokia gamtos logika. Nebėra atminties –
nėra ir rytdienos.
Skrenda
mintys į tėviškę, matau, kaip šiandien būtų, tėvelį,
besiruošiantį sodą genėti, kaip išgyveno rudenį žiemai aprišti
medeliai, kokia senųjų žievė…
Pasikasa
iš kalnelio rausvo molio, nors plytas iš jo lipdyk, o dar geriau –
puodus žiesk. Juk ir Adomą iš molio nulipdė , įkurdino su Ieva
rojaus sode. Molis lipnus pasidaro, kai minkai ir šlakstai upelio
vandeniu, vėl minkai – šildai savo delnais...Senas dreves
užlipdo, vėl glosto sužeistą vietą, kol pradeda blizgėti, tada
ir samana neprilimpa.
Iš
palėpės ištraukia deguto medinę statinaitę – pats virdavo,
tepdavo ratų stebules, kad ilgiau laikytųsi, negirgždėtų ir į
bažnyčią važiuojant – iškart visi suprastų, kad prastas
šeimininkas girgždėdamas važiuoja šventą dieną. O grįžęs
teps nereikalingus sode ūglius, pro degutą neprasikals.Todėl ir
dabar sakome: „ Šaukštas deguto visą statinę medaus pagadina’’…
Trečias
veiksmas – geltonas tepaliukas iš vaško. Bičių neturėjo, bet
kaimynas atnešdavo korių, prigramdęs ir pikio mažą buteliuką.
Tėtis iš jų ruošdavo sodui vaistus – viskas sodui tinka, kas
gera gamtoje. Kvepėjo visa molinė troba, tiek daug metų praėjo, o
to kvapo nepamiršau...Uostau miške gėles, glostau jas akimis ir
atrodo, kad stoviu seniai nugriautoje troboje, išrauto ir sulyginto
su žeme sodo viduryje... O tėtis – šalia, tepa šakelių vietas,
kurias nukirpo naujam skiepui, geltonu tepalu, gražiai pirštu
prispaudžia – menas ir darbas. Bitės vėl suka ratu, dūzgena,
kad būtų pilni koriai…
Dabar miškas – mano sodas. Randu pavasarį pražydusias ir
išaugusias iš grūdo obelis, mažas dygstančias, bet neliečiu,
nenešu namo, kaip darydavo tėtis – nėra sodo, pasigėriu
žiedais, skraidančiomis bitėmis, o rudenį rūgščiais obuoliais,
kurie krenta ir nugula po obelimis atminčiai.
Ona
Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą