Urnos

Kas sakė kažkada,

Kad lietuviai – klajokliai,

Kiek pamena mama,

Tame pat kaime šoko,

Krikštijami buvo, tuokėsi.

Kai žmonėms caras davė pavardes,

Kad būt lengviau sugaudyt į rekrutus,

Net visas kaimas gavo ir tą pavardę,

Žemės, miškai paliko

Iki šiol dar neparduoti.

Kaimus nusiaubė karai,

Sudegino tvoras, pastolius,

Išblaškė žmones po visą pasaulį,

Tarsi pajuodusius nuodėgulius,

Sugrįžta urnose

Pelenų dulkelės,

Kur gimtinė – plėnys

Ir atgula galvūgalyje lopšio,

Kaip maži gulėjo,

Sielos vis po vieną į dangų išėjo.

Kas dabar suskaičiuos,

Kiek buvo mūs, lietuvių,

Jei užkasti net Sibire,

Kieno ten kaulai

Pliki guli.