2019 m. balandžio 25 d., ketvirtadienis

Maumedžio vaikai






Vilioja amžinybė,
Bet masina, kas laikina,
O kiekviena akimirka –
Gerumo vaisius…
Eglė – kieme,
Miške, prie raisto,
Apgaubusi skara
Mažyčius vaikelius,
Kuriems sudygti buvo lemta,
Pridengia žiemą ir spygliais,
Pavasariais kitus nupurto,
Iš pirmo žvilgsnio – niekas nesikeičia…
Dar nuo vaikystės myliu maumedžius,
Retai kur juos matydavau,
Bandžiau sodinti
Netgi ir prie savo sodybos,
Turėti savo namą,
Šulinį ir pirtį,
Medelį laisčiau – neprigijo, –
Nelemta buvo,
Taip ir tėvai sakydavo.
O šie – štai numeta spyglius,
Pavasarį atgyja,
Naujas raudonas vaikas auga,
Šalia pernykštis – rudas,
Susigūžęs tarsi susigėdęs,
Ant šakelės styra…
Kas lemta, taip buvo ir bus,
Tegu ir gyvybę
Dangus skiria.



Komentarų nėra: