Maumedžio vaikai

Vilioja amžinybė,

Bet masina, kas laikina,

O kiekviena akimirka –

Gerumo vaisius…

Eglė – kieme,

Miške, prie raisto,

Apgaubusi skara

Mažyčius vaikelius,

Kuriems sudygti buvo lemta,

Pridengia žiemą ir spygliais,

Pavasariais kitus nupurto,

Iš pirmo žvilgsnio – niekas nesikeičia…

Dar nuo vaikystės myliu maumedžius,

Retai kur juos matydavau,

Bandžiau sodinti

Netgi ir prie savo sodybos,

Turėti savo namą,

Šulinį ir pirtį,

Medelį laisčiau – neprigijo, –

Nelemta buvo,

Taip ir tėvai sakydavo.

O šie – štai numeta spyglius,

Pavasarį atgyja,

Naujas raudonas vaikas auga,

Šalia pernykštis – rudas,

Susigūžęs tarsi susigėdęs,

Ant šakelės styra…

Kas lemta, taip buvo ir bus,

Tegu ir gyvybę

Dangus skiria.