Malda kelmams

Ką nukerta, tas nepakyla,

Palieka kelmas, auga iš ūglių,

Tas pats ir medis, širdimi įskilusia,

Jei iš dangaus šiandien

Perkūnija stipri…

Nulaužiu šaką eidama per girią,

Suskausta vis po širdimi,

Gal jis – mano berželis,

Liūdi tyliai,

Šį kartą jo kieme buvau neatsargi…

Kai pats medis nugriūva,

Palengva trūniją,

Po juo dygsta žolė trąši,

Atbėga sporos grybų,

Susirenka, kas alkani…

Kai randu kelmą,

Visada prisėdu,

Semiuosi gėrio, išminties,

Kad nepakelčiau kirvio prieš bejėgį,

Sukalbu maldą

Ir po jo mirties.