Vaižgantas

Už ką aš myliu Vaižgantą?

Jis deimantų ieškojo

Varganoje mūsų trobelėje,

Jautė savųjų troškimus,

Aprašė juos vaizdeliuose, –

Skaitai – verki,

Po to – gerumo ašara

Bėdas nuplauna,

Užverti knygą

Ir žinai – tai tikra

Nuo pačios pradžios

Iki pat pabaigos,

Kai kanarėlė laisvę gavo…

Kalba – sodri,

Be ypatingų dar pagražinimų,

Eini su juo Kauno gatve,

Prisėdi ant suolelio,

Nusilenki Svėdasams,

Kur jam paminklas skęsta gėlėse,

Nes jo paveikslas – meilė,

Iki šiol dar savas.

Jis buvo kunigas, rašytojas,

Aukštaitijos ąžuolas, berželis

Ir sužaliavęs klevas,

Kurio sula pagirdo –

Jauną, seną.