2019 m. balandžio 8 d., pirmadienis

Vaižgantas




Už ką aš myliu Vaižgantą?
Jis deimantų ieškojo
Varganoje mūsų trobelėje,
Jautė savųjų troškimus,
Aprašė juos vaizdeliuose, –
Skaitai – verki,
Po to – gerumo ašara
Bėdas nuplauna,
Užverti knygą
Ir žinai – tai tikra
Nuo pačios pradžios
Iki pat pabaigos,
Kai kanarėlė laisvę gavo…
Kalba – sodri,
Be ypatingų dar pagražinimų,
Eini su juo Kauno gatve,
Prisėdi ant suolelio,
Nusilenki Svėdasams,
Kur jam paminklas skęsta gėlėse,
Nes jo paveikslas – meilė,
Iki šiol dar savas.
Jis buvo kunigas, rašytojas,
Aukštaitijos ąžuolas, berželis
Ir sužaliavęs klevas,
Kurio sula pagirdo –
Jauną, seną.




Komentarų nėra: