Gulbės ir žąsys

Mano gyvenimo vaizdeliai

Vaikystėje augau gražiose apylinkėse, netoli tyvuliavo Rubikių ežeras, o visai šalia – Elmiškių ežerėlis, iš kurio vinguriavo per pievas upelis Elmė, ją Jalma vadinome. Arčiausias kalnas – Sidabrinė, jis atrodė, kaip arklio nugara, gražiai įlinkusi, nors pabalnok ir jok į pievas. Šienavo pievas dalgiais ir grėbėme rankiniu būdų, krovėme kupetas. Kai užeidavo lietus, pasislėpdavome išsirausę ir žiūrėdavome į dangų – kokia gamtos didybė ir grožis nuo kvepiančio šieno!

Mama perindavo ir laikydavo daug žąsų, vištų. Labai laukdavau mažylių, – jie tokie švelnūs ir patiklūs. Pasislėpdavo po suknele, snapeliais krebždendavo kojas...Dabar pamaniau, kad tai – motinystės instinktas, jau nuo pat mažens užplūdęs gerumo jausmas mažiems. Esi pririštas, įsipareigojęs saugoti, bet to vargo nejauti.

Retai kada teko ir prie ežerų nubėgti, atrodo, mažiau ir ten perinčių buvo paukščių. Nemačiau gulbių nė gulbiukų tiek, kiek dabar prisiperi tame pačiame Rubikių ežere, net nedideliuose tvenkiniuose. Važiuoji greitkeliu ir stebiesi: boluoja pakelių ežeruose baltosios gulbės – vandenų tylenės karalienės, nebijo žmonių nė mašinų. Žmonės šienauja su technika, o jos nepaiso. Gandrai seka paskui šienapjoves ir varlinėja.

Gal ir mes tapome kitokie, geresni gamtai, ne tik savo kiemo paukščius mylime?

Ona Baliukienė