Patirties lakštai

Gyvenimas – tik vienas,

O kiek jame kelių,

Perbristų upelių

Ir klaidžių miškų…

Dėkoju dangui

Ir už vieną dieną,

Motinai ir tėvui,

Kad sekė pasakas,

Mokyklai – mokytojams,

Kad į rankas paėmiau knygą

Ir šitiek sužinojau paslapčių,

Tenai – daugybė

Svetimų gyvenimų

Iš įvairių šalių

Ir papročių.

Svaigsta galva nuo įspūdžių,

Patirtų kelionėse,

O grįžus sėdu vėl prie stalo,

Prie artimųjų,

Jų darbų ir netekčių…

Iš jų ir mokausi,

Su jais džiaugiuosi

Ir su jais verkiu.