Upės srove

Upė Vilnia, gali čiurlenti

Akmenis skaičiuodama,

Gali tyliai sruventi,

Leisk man nusiplauti kojas,

Numazgoti veidą,

Nusišluostyt į pakrantę

Savo baltas rankeles,

Leisk pamatyt save ir tavo veidrodyje,

Kai atsispindi dangaus akys

Tavyje…

Upė Šventoji, bėgu pas tave,

Kad pasinerčiau į vaikystę,

Savo jaunas dienas,

Pasidabinčiau galvą geltomis

Aukso purienomis,

Panirčiau į sielos gelmes.

Oi, bėgu, bėgu,

Kaip ir jūs, kad tekate,

Sraunia srove pavasarį,

Palieku pėdsaką

Lade.